Atviras laiškas padegėjui

Malonu, kai matau kuriantį žmogų, gerbiu jį besistengiantį, džiaugiuosi jo kūrybos vaisiais. Kurti tai, visų pirma, statyti,  jokiu būdu – ne griauti. Statyti galima statinius, spektaklius, gerus santykius. Kuriantis žmogus elgiasi darniai. Jo santykis su aplinka – harmoningas.

Žodis „kurti“ turi gilią ir labai seną prasmę: kurti ugnį taip pat reiškė kūrybą. Pirmieji mūsų protėvių bandymai savarankiškai užkurti laužą vyko neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis, o sėkmės kaina neretai būdavo galimybė išgyventi – sušilti, pasigaminti maisto, apsisaugoti nuo priešų. Kūrybos vaisius – ugnis – buvo garbinama ir kruopščiai saugoma.

Ką reiškia užkurti ugnį dabar? Sausų malkų prikrautos malkinės padegimo kūryba nepavadinsi. Tai veiksmas tikslu griauti ilgai ir kruopščiai statytą darną. Pasikėsinta į šventą žmogaus laisvę – galimybę kurti, džiuginti ir džiaugtis mielo širdžiai darbo vaisiais.

Padegėjau, ar liepsnose sudegė tavo pavydas, pagieža, nepilnavertiškumo kompleksai? Nežinau tiksliai, kas esi, bet tikrai nesi kažką statantis. Ugnies panaudojimas griovimo tikslams prilygsta nužudymui! Po šio brutalaus akto tapai išskirtinis – paženklintas juoda gėdos dėme. Kaip gyvensi toliau?

Genijaus Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“ – apie nusikaltėlio kančias, laukiant neišvengiamos bausmės. Jei įvyks stebuklas ir panorėsi apsivalyti, paskaityk. O jei įvyks dar vienas stebuklas, ir panorėjęs prisipažint negalėsi pratarti žodžio dėl sausumos burnoje, aš duosiu tau vandens.

Kaimynai, ar jūs tikite stebuklais?

Artūras Gavėnas

Rašyti komentarą